Suchergebnisse

Straipsnyje svarstomos kelios pamatinės sampratos, dėstomos daugelyje Algio Mickūno tekstų ir susijusios su metakultūrinio bei metacivilizacinio mąstymo galimybės problema. Mickūno prieigos prie tarpcivilizacinių studijų savitumą sudaro jų problematikos performulavimas pasitelkiant transcendentalinės fenomenologijos konceptualines priemones. Kultūras, tradicijas ir civilizacijas jis laiko šifruota ar simboline sąmonės raiška. Kitos civilizacijos darosi prieinamos fenomenologiškai eidetiškai nagrinėjant esmiškai policentrinę sąmonę. Pamatinė šios sąmonės plotmė yra pastovumas (permanence) ir kismas (flux), aptinkami labai įvairiose jos raiškose. Mickūnas išskiria pilną pastovumo ir kismo santykių paradigmą. Straipsnyje svarstoma, ar šios sąmonės struktūros ir jų santykiai yra vieninteliai galimi ir kokiu pagrindu eidetikos hierarchizuojamos.

Tęsiant anksčiau atliktą kultūros mechanizmo – asmeninės ir visuomeninės egzistencijos pagrindų steigties ir saugos paradigminiais veiksmais – analizę, straipsnyje nagrinėjamas įdaiktinantis veiksmas – dirbinio dirbimas – ir dirbinio tvermės palaikymas. Remiamasi atitinkamais kertiniais Vakarų teorinės tradicijos taškais (aristotelinėmis ir heidegerinėmis dirbinio bei naudmens sampratomis), mėginant kritiškai juos persvarstyti (percentruoti) ir tokiu būdu atverti naujas jų interpretavimo perspektyvas, kurios atitiktų dabartinius dirbtinių buvinių rasties, tvermės, sklaidos ir nyksmo patirties ypatumus.

1980 m. lapkričio 24–25 dienomis Vilniuje įvyko respublikinė mokslinė konferencija "Dabarties buržuazinės filosofijos sąmonės koncepcijų kritika". Įžanginiame žodyje buvo pažymėta, kad sąmonės filosofijos problemos yra ta sritis, kurioje kryžiuojasi įvairios buržuazinės filosofijos kryptys. Jų problemų marksistinė kritika yra aktualus idėjinis bei teorinis tarybinių filosofų uždavinys. Nemažai pranešimų buvo skirta E. Husserlio transcendentalinio idealizmo kritinei analizei, taip pat nagrinėta fenomenologijos įtaka katalikiškajai etikai, M. Heideggerio būties ir sąmonės problemai.

Straipsnyje glaustai pristatomos prancūzų filosofo P. Ricoeuro filosofijos ištakos ir svarbiausios nagrinėtos problemos. Šio filosofo išeities taškas buvo E. Husserlio fenomenologija, ypač transcendentalinio ego problematika ir sunkumai, su kuriais susidūrė E. Husserlio transcendentalinis idealizmas. P. Ricoeuro teigimu, valia, o ne suvokimas yra pirminis sąmonės fenomenas. Jis siekė grįžti prie subjektyvaus požiūrio į kūną, kad būtų restauruotas autentiškas mąstantis "aš". Fenomenologija atskleidžia neutralias sąmonės struktūras arba abstrakčias galimybes, o nuo jų reikia eiti prie egzistuojančios sąmonės galimybių. P. Ricoeuras skyrė ženklą ir simbolį, reikalavo imtis simbolių kalbos filosofinės analizės. Filosofavimo išeities taškas turi būti ne pačios filosofijos sferoje, bet ikifilosofinėje kalboje, sudarančioje pagrindą filosofinei refleksijai. Filosofinė mintis įeina į hermeneutinį ratą, kurį sudaro interpretuojamas tekstas, suteikiantis prasmes, ir interpretacinė veikla, perimanti šias prasmes; filosofija tampa hermeneutika.

Straipsnyje apžvelgiamos Lietuvos fenomenologijos ištakos, saitai su Vakarų fenomenologija ir saviti bruožai. Pateikiama plati fenomenologijos, hermeneutikos bei egzistencinės filosofijos panorama, pristatant ne tik pagrindinius šių krypčių atstovus, bet ir jų leidžiamus žurnalus. Teigiama, kad fenomenologija ir įvairios jos atšakos Lietuvoje atsirado drauge su pirmaisiais M. Heideggerio ir E. Husserlio mokiniais, t. y. beveik neatsiliekant nuo Vakarų. Pasak autorių, Lietuvoje ši tradicija įgavo naujų bruožų, kurie sietini su nauju etapu Lietuvos filosofijoje – mąstymo tautine kalba pradžia. Kartu pabrėžiama, kad fenomenologija, nors ir priklausoma nuo tarptautinių ištakų (Freiburgo mokyklos), yra atvira plėtrai. Įvedamas filosofijos brandos vertinimo pagal jos autonomiją vyraujančios mokyklos atžvilgiu kriterijus. Daroma išvada, kad "grynoji" fenomenologija, pincetu narstanti Husserlio palikimą, ir nereikalinga, ir nenaudinga. Teigiama, kad fenomenologijos jėga pasireiškia jos kūrybiniu užtaisu, kuris sujudina ne tik filosofiją, bet ir kitus humanitarinius bei socialinius mokslus. Pasak autorių, tai – dar gyva tradicija, prie kurios plėtotės prisideda ir Lietuvos mintis. Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, Lietuvos filosofija, ištakos, palikimas.Tomas Kačerauskas. Phenomenology in LithuaniaArūnas Sverdiolas
SummaryThe main thesis of the article is as follows: phenomenology is a living tradition that needs both development and interpretation. The minor thesis follows from the major one: the Western phenomenological tradition and Lithuanian philosophy interact and develop each other. According to the authors, the contact between poetics and philosophy is the dominant form of phenomenology in Lithuania. The phenomenological tradition is treated as a creative and vivid philosophical thought.Key words: phenomenology, Lithuanian philosophy, sources, continental tradition, heritage.